Vilniaus rajono etnokultūrinis palikimas susiformavo įvairių tautų, gyvenančių šiame regione dėka. Ilgametis tautų bei jų kultūrų tarpusavio bendravimas sukūrė unikalų etnokultūrinį reiškinį, būdingą tik Vilniaus kraštui. Vietinis folkloras išliko nepaisant įvairių okupacijų ir sovietmečio laikų, nes kaimų gyventojai, kuriems tikėjimas visada buvo garbingoje vietoje, išsaugojo savo tradicijas ateinančioms kartoms. Namų apyvokos daiktai, baldai, paveikslai bei kita atspindėjo ir atspindi įvairių tautų kultūros įtaką. Unikalaus kulinarinio paveldo, kuris atgimsta ir tobulėja, gali pavydėti net išrankiausi keliautojai.
Gyventojų galimybė bendrauti tarpusavy jų gimtąja kalba atvėrė dar didesnį akiratį pažint save ir kitus. Lenkų, lietuvių, rusų bei totorių meno kolektyvai tapo mūsų rajono savotiškais ambasadoriais Lietuvoje už jos ribų.
“Kaziuko” mugės tapo tradicinės Lietuvos regionuose bei užsienyje. Išskirtinį pripažinimą pelnė Vilniaus apylinkių verbos. Verba tapo Vilniaus regiono liaudies meno simboliu, o verbų pynėjų dėka šis nuostabus menas tapo žymus ir populiarus visame pasaulyje.
Išsamiau susipažinti su liaudies amatais ir kultūros paveldu galima apsilankius Vilniaus krašto etnografiniame muziejuje, taip pat jo Sužionių ir Glitiškių filialuose, rajoninėje Derliaus šventėje, Užgavėnėse ir tradicinėje lenkų kultūros šventėje “Kwiaty Polskie” (“Lenkų gėlės”).
Kultūra ir etnokultūra
ETNOKULTŪRINIO PALIKIMO PRAEITIS IR DABARTIS
